Šis straipsnis buvo išsaugotas kaip juodraštis jau prieš metus.
Pyktis dažniausiai yra laikoma negatyvia emocija. Bet kodėl gi taip? Juk ji (kaip ir kiekviena kita emocija) yra natūrali, vadinasi, reikalinga. Tačiau dažniausiai žmonėms ji asocijuojasi su agresija ir destrukcija. Matyt tai yra dažniausias pykčio išliejimo būdas šiandieninėje mūsų visuomenėje.
Šiandien buvo viena iš tų dienų, kai aš pykau ant viso pasaulio, nes man tiesiog nesisekė - aš kažko nežinojau, nepadariau, nesugebėjau ir pan. Regis, galėjau pritrėkšti bet kokį vabalą, pasitaikiusį mano pakelėje. Žinoma, visų savo šitų bėdų kaltininkas esu aš pats, bet juk taip nesinori tai pripažinti. Visa šitą dozę išliejau nežinia kur, pasitelkdamas treneruoklių ir svarmenų pagalba pagalba. Šiuo atveju pyktis buvo mano ištvermės šaltinis. Aš vis kilojau, stumdžiau tuos svarmenis pirmyn ir atgal, kol galų gale visai netekau jėgų. Vėliau, nuplovęs prakaitą po pusiau šaltu dušu (karštas vanduo jau buvo beveik pasibaigęs), aš pajutau neapsakomą palengvėjimą, tarsi skrisčiau padebesiais, nors kūnas buvo sunkus kaip akmuo ir manęs beveik visai neklausė.
Turbūt dabar turėčiau tvirtinti, kad pyktis yra nei blogai, nei gerai. Tai priklauso nuo to, kur jį nukreipi (o gal tiesiog sulaikai savy?). O kaip manote jūs?
October 9, 2008 at 19:35 · Filed under Gitara, Mintys
Pirmadienį buvo nepakartojamas Paul Gilbert koncertas Vilniuje. Erdvė koncertui buvo nedidelė ir pats koncertas nebuvo toks “monstriškas”, tačiau žiūrint iš žiūrovo pusės, tai buvo tik į naudą, nes buvo artimesnis ryšys su atlikėju! O atlikėjas tai tikrai fantastiškas. Labiausiai man patiko kaip PG su savo žaviąja žmonelė “solo’ino”. Went totaly out of my mind!
Šiandien, eilinį kartą mano kojų padus skalavo mano audringosios jūros drumzlinas vanduo. Jau galvojau, kad nutemps mane ji (jūra) tolyn, kur nesimato nei krantų, nei laivų, ir aš vėl parašysiu čia ką nors gražaus arba baisiaus bei, kaip jau dažniausiai būna, - beprasmiško. Tačiau tada gitara pati įsprūdo į manąsias rankas ir, deja, (muzika - ji visagalė) viskas tiesiog išgaravo it dūmas švelniom kaip cukraus vata natom. Pasiliko tik šis, baisus, bet prasmingas, filmukas:
Kai labai nori gali gaut beveik bet ką. Beveik… Kaip aš kartais nekenčiu savęs dėl to! Jau rašiau keletą kartų savo wishlist (1, 2). Ir man labai sėkmingai pavyksta tenkinti savo “g33k’iškas” užgaidas. Turiu naują router, naują UPS, naują Asus EEE 1000h ir jau greit turėsiu naują namų serverį. Dabar mano “wishlist” svarstyklės persisvėrė į kitą pusę:
Balta, maža ir pūkuota. Spėk kas!
Juodas, didelis, su baltais klavišais, kurių tarpuose yra ir juodų klavišų (dažnai sutinkamas su trim arba dviem pedalais),
Pamatyt gerą ir gražų koncertą (regis, išsipildys),
Pamatyt gražų klasikos koncertą.
Smth that I’ve already lost hope to find…
Suaranžuoti ką nors gražaus,
Dainuoti akapelinėje kamerinėje vaikinų grupėje,
Išmokt šokt…
The day that should be banned…
P.S. įrašo sukūrimo pradžioje buvo SOAD - Lonley Day. Radau jam geresnį pakaitalą…
Padėkit, žmonės, niekaip negaliu prirpast rūkyt! Vis bandau ir bandau. Iš pradžių su filtru, po to be filtro. Sako, kad kiti negali rytų praleist be cigaretės. O aš? Atsikeliu ir… nenoriu! Jau dabar kiekvieną rytą surūkau cigaretę vien tam, kad priprasčiau! Apgailėtina, daugiau taip gyvent nebegaliu. Jei du pakeliai per dieną vis dar per mažai, tada jau nebežinau, kas gali man padėt. Ne, žinau! Rūkysiu kiekvieną mielą dieną ir gal jau pragare būsiu prirpatęs!
