Arba: uno, due, tre … cinque, sei, sette.

O geriausia: uno, due, tre … sette.

Vis prisimenu turbūt pirmame semestre vykusią diskusiją apie emocijų įtaką darbui. Giedriaus teiginiai, kad pašalinės emocijos yra tik trikdžiai darbui, yra išties labai svarios ir argumentuotos. Tarkime žmogus jaučiasi labai išsekęs, nuliūdęs, jį kankina mintys, neišspręstos problemos. Kaip tada jis galės susikaupti konkrečiai veiklai? Žinoma, kai žmogus yra laimingas, tai retkarčiais netgi gali paspartinti jo darbą, tačiau paimkime dar vieną kraštutinį atvejį - pernelyg stiprus džiaugsmas. Pavyzdžiui, merginai per pietus paskambina jos išsvajotasis vaikinas ant baltojo žirgo ir pakviečia kur nors pavakarieniauti. Taip, ji visą popietę vis svajos apie vakarą, mintyse rinksis ką apsivilkti ir kaip kitaip padaryti įspūdį. Žodžiu, darbo našumas tikrai bus kritęs. Taigi remiantis Aristotelio filosofija, reiktų ieškoti aukso viduriuko tarp šių kraštutinumų, o iš to išplaukia išvada, kad geriausia jausmų bei išgyvenimų apskritai atsisakyti darbo metu bei našumą kelti tvarkinga, švaria, žodžiu, teigiama darbo aplinka. Tai, savo ruožtu, palaikys šiek tiek teigiamą emocinę būseną.

Nesu dar įsitikinęs, bet greičiausiai esu pamišęs svajoklis. Svajonių nors vežimu vežk. Jos man suteikia begalę teigiamų emocijų, o jų siekimas tarsi vis naujas išbandymas. Mano visa motyvacine sistema yra pagrįsta jau esamais pasiekimais ir keliamais iššūkiais, susijusiais su svajonėmis! Tačiau kartais aplanko visiškai tragiška būsena, kai norisi tiesiog verkti be ašarų (mano akys per daug išsausėjo nuo ekranų - jas tenka maloninti dirbtinėmis ašaromis). Tokiu atveju emocijų atsisakymo teorija atrodo tiesiog pritrenkiančiai patraukli. Atsisakai emocijų vardan to, kad galėtum toliau siekti savo svajonių. Juk tragiškomis (kartais ir tragikomiškomis) akimirkomis taip sunku priversti traukinį toliau judėti, o mintys apie atsisveikinimą su savo siekiais išvis nepakeliamos! Koks kvailys atsisakys savo tikslų vien tik todėl, kad jaučiasi blogai? Bet tada iškyla kitos problemos. Ar emocijų atsisakymas nenuslopins svajonių pasiekimo euforijos? Nežinau, man niekada nepavyko to padaryti, juoba tokioje būsenoje siekti ir/ar pasiekti kažkokį tikslą.

Apie ką aš visgi svajoju? Žmogaus vystymasis vaikystėje ir paauglystėje turi milžinišką įtaką tolimesnei jo raidai. Viename įraše rašiau, jog savojoje vaikystėje aš vysčiausi vienaip ar kitaip, dėl šių priežasčių teko atsisakyti to ir ano. Visgi supratau, kad ir kaip ten buvo, dabar jau nieko nepakeisi, o susitaikius su šia mintimi, mano vaikystė nebeatrodo taip baisiai. Netgi priešingai - nesigailiu nei vienos akimirkos. Būtent todėl aš esu dabar toks ir ne kitoks. O visa kita palieku ateičiai. Čia ir gimsta manosios svajonės. Noriu būti geresnis, įdomesnis, tvirtesnis. Noriu išmokti, ko dar nesu išmokęs, pavyzdžiui, gilintis į muzikos meną ir širdį veriančias bei glostančias melodijas. Noriu įvaldyti minties galią ir jos keliamas pasekmes, noriu kontroliuoti savo jausmus, besiveržiančius lauk. Noriu prikelti kuo daugiau šypsenų jūsų veiduose. Deja, ne viskas visada klostosi taip sklandžiai kaip norėtųsi.

Žmogus yra taip sukurtas, kad daugelį įvykių jis priima ir vertina būtent per savo emocinį “kanalą”. Paseksiu daugumos psichologų pavyzdžiu - remsiuos vaikais. Pavyzdžiui, kūdikis arba labai mažas vaikas nežino, kad ugnis degina, o prakaitu pritvinkusios kojinės smirda. Visa tai tolimesniuose jo gyvenimo tarpsniuose jame įgis emocinį atspalvį ir jis šiuos dalykus jau matys kaip mes esame įpratę matyti. Bet visa tai yra primityviame lygyje. Vėlesniuose žmogaus raidos etapuose taip pat viskas vyksta tokiu pačiu principu, tiesiog visi įvykiai yra per daug sudėtingi ir mes jau kartais nebegalime jų taip lengvai identifikuoti. Pavyzdžiui, viename savo įraše rašiau, kad norėčiau ištrūkti iš šio pasaulio, išnykti kaip dūmas ir pažvelgti, kaip krumpliaračiai tada suksis be manęs (jie be abejo suksis). Visa tai buvo sukelta tiesiog labai nedidelės smulkmenos, o gal jų sekos, į kurias pažvelgus visais kitais atvejais apskritai nieko ypatingo nepastebėsi, jei apskritai ką nors pamatysi. Tačiau tuometinei mano emocinei būsenai to pilnai užteko ir viskas sprogo į orą tarsi vandenilis, pamatęs deguonį. O kai jaučiausi visiškai apatiškas aplinkai, bene tos pačios smulkmenos sukėlė visai kitus jausmus, aprašytus Novelė, rašyta be rašalo.

Grįžkime prie pradinės temos. Kaip visa tai daro mano gyvenimą spalvotą? Nepažinę juodos - nematysime baltos. Kaip gimsta nostalgija? Manau, kad tai yra susiję su tuo, kad žmogus tinkamai sugeba įvertinti esamą situaciją tik praėjus laikui, kuomet jis apmąsto įvykių eigą ir ją nesąmoningai palygina su kitais įvykiais. Tik tuomet jis suvokia, kiek laimingas tuomet jis jautėsi. Išgyvenęs stipresnes, liūdesį keliančias emocijas, aš vėliau galėsiu/galiu patirti daugiau džiaugsmo arba, tiksliau, suvokti kiek džiaugsmo aš išties patirsiu. Štai, pavyzdžiui, šių metų kovo antrasis šeštadienis buvo bene laimingiausia mano diena gyvenime. Tikiuosi, bent tą akimirką vieną žmogų padariau laimingesnį. Likau apdovanotas šypsena to žmogaus veide - tai buvo kur kas daugiau, nei man reikėjo. Žinoma, apie tuometinę savo būseną aš kalbėti galiu tik dabar - iki galo ją suvokęs. (Deja, kas tas žmogus buvo, gali pasakyt Giedrius su 20% tikimybe. Argi aš ne suktas vaikis?)

Kaip gi yra dabar? Vienąkart aš net pats nustebau, atsakęs į klausimą “kaip tu?” žodžiais “blaškausi tarp dviejų pasaulių”. Taip tiksliai ir trumpai! Vienas kupinas džiaugsmo, o kitas - liūdesio. Vienas susijęs su ateitimi, kitas su neįgyvendintomis praeities svajonėmis. Juk taip sunku suvokti, kad svajonei nelemta išsipildyti ir kad dabar teks su ja išsiskirti. Taip, aš skiriuosi ne su Ja, nes su Ja niekada ir nesuartėjau, o su svajone. Turbūt būtų šaunu save apgauti ir manyti priešingai. O toji svajonė, tiek laiko glūdėjusi manyje, jau tapo tokia brangi ir neatskiriama mano dalimi. Žiauru. Tačiau už kitų durų beldžiasi nauja diena, nauji iššūkiai. Tas verčia nesustoti, nesidairyti ir judėti tolyn. O, koks aš idiotas!

P.S. Vis dar renku “manančių priešingai” taškus.

P.P.S. Įvertinkit įrašą. Visais aspektais, viską! Ačiū.

Užtenka pamatyt natas, kad pagalvotum apie tokį grojimo sprendimą. Keturios penklinės eilutės natų, skirtų atlikti dviem rankom vienu metu!

Kažkas nepaprasto ir nepakartojamo. Noriu dar ir dar, ir dar..!

P.S. Vis dar ieškau devintosios muzikos dimensijos. Ir vėl, ir vėl…

Vakar buvau Scorpions koncerte. Nesu pamišęs jų fanas, tačiau tikrai kai kurios dainos su plunksna pažaidžia krūtinėje - štai ką reiškia geras vokalistas ir gražios lyrinės melodijos. Galėčiau eilinį kartą kritikuoti garso kokybę, bet nuo to ji nepagerės. O gal tiesiog vėl per arti buvau?

Dabar ten įsteigs jaunųjų policininkų rengimo centrą. Ar tai tikrai naudinga, turint omeny, kiek žalos jie padaro? Ar policininkam tikrai reikia tokios vietos, kuri yra tiesiog tobula irklavimo bazei? Kodėl jie negalėjo pasirinkti kito objekto?

Kur dabar vyks žiemos varžybos? Kur dabar vyks svajonių treneruotės? Kur dabar vyks varžybos? Kaip jie tai galėjo?!?

Aš pykstu!

Update (laiškas nuo Boldriko):

Sveiki visi,

prasau sekti nuodora ir pakomentuoti straipsni, pageidautina irkluotoju naudai..

http://www.lrytas.lt/?data=20081016&id=akt16_a1081016&sk_id=99&view=2

p.s. gal kas turit kokiu realiu ideju ka daryti??

Regards,
Absurdu pasipiktines M.M.

Šis straipsnis buvo išsaugotas kaip juodraštis jau prieš metus.

Pyktis dažniausiai yra laikoma negatyvia emocija. Bet kodėl gi taip? Juk ji (kaip ir kiekviena kita emocija) yra natūrali, vadinasi, reikalinga. Tačiau dažniausiai žmonėms ji asocijuojasi su agresija ir destrukcija. Matyt tai yra dažniausias pykčio išliejimo būdas šiandieninėje mūsų visuomenėje.

Šiandien buvo viena iš tų dienų, kai aš pykau ant viso pasaulio, nes man tiesiog nesisekė - aš kažko nežinojau, nepadariau, nesugebėjau ir pan. Regis, galėjau pritrėkšti bet kokį vabalą, pasitaikiusį mano pakelėje. Žinoma, visų savo šitų bėdų kaltininkas esu aš pats, bet juk taip nesinori tai pripažinti. Visa šitą dozę išliejau nežinia kur, pasitelkdamas treneruoklių ir svarmenų pagalba pagalba. Šiuo atveju pyktis buvo mano ištvermės šaltinis. Aš vis kilojau, stumdžiau tuos svarmenis pirmyn ir atgal, kol galų gale visai netekau jėgų. Vėliau, nuplovęs prakaitą po pusiau šaltu dušu (karštas vanduo jau buvo beveik pasibaigęs), aš pajutau neapsakomą palengvėjimą, tarsi skrisčiau padebesiais, nors kūnas buvo sunkus kaip akmuo ir manęs beveik visai neklausė.

Turbūt dabar turėčiau tvirtinti, kad pyktis yra nei blogai, nei gerai. Tai priklauso nuo to, kur jį nukreipi (o gal tiesiog sulaikai savy?). O kaip manote jūs?

O štai ir nuotrauka… ;D