Šis straipsnis buvo išsaugotas kaip juodraštis jau prieš metus.
Pyktis dažniausiai yra laikoma negatyvia emocija. Bet kodėl gi taip? Juk ji (kaip ir kiekviena kita emocija) yra natūrali, vadinasi, reikalinga. Tačiau dažniausiai žmonėms ji asocijuojasi su agresija ir destrukcija. Matyt tai yra dažniausias pykčio išliejimo būdas šiandieninėje mūsų visuomenėje.
Šiandien buvo viena iš tų dienų, kai aš pykau ant viso pasaulio, nes man tiesiog nesisekė - aš kažko nežinojau, nepadariau, nesugebėjau ir pan. Regis, galėjau pritrėkšti bet kokį vabalą, pasitaikiusį mano pakelėje. Žinoma, visų savo šitų bėdų kaltininkas esu aš pats, bet juk taip nesinori tai pripažinti. Visa šitą dozę išliejau nežinia kur, pasitelkdamas treneruoklių ir svarmenų pagalba pagalba. Šiuo atveju pyktis buvo mano ištvermės šaltinis. Aš vis kilojau, stumdžiau tuos svarmenis pirmyn ir atgal, kol galų gale visai netekau jėgų. Vėliau, nuplovęs prakaitą po pusiau šaltu dušu (karštas vanduo jau buvo beveik pasibaigęs), aš pajutau neapsakomą palengvėjimą, tarsi skrisčiau padebesiais, nors kūnas buvo sunkus kaip akmuo ir manęs beveik visai neklausė.
Turbūt dabar turėčiau tvirtinti, kad pyktis yra nei blogai, nei gerai. Tai priklauso nuo to, kur jį nukreipi (o gal tiesiog sulaikai savy?). O kaip manote jūs?
