Šiandien, eilinį kartą mano kojų padus skalavo mano audringosios jūros drumzlinas vanduo. Jau galvojau, kad nutemps mane ji (jūra) tolyn, kur nesimato nei krantų, nei laivų, ir aš vėl parašysiu čia ką nors gražaus arba baisiaus bei, kaip jau dažniausiai būna, - beprasmiško. Tačiau tada gitara pati įsprūdo į manąsias rankas ir, deja, (muzika - ji visagalė) viskas tiesiog išgaravo it dūmas švelniom kaip cukraus vata natom. Pasiliko tik šis, baisus, bet prasmingas, filmukas: