Nors, kaip jau daugelis turėjo progos įsitikint, esu bukas kaip netašytas akmuo, tačiau tas akmuo paguldytas geroj vietoje. T.y. man sekasi, ir labai sekasi. Pastarosiiomis dienoms jaučiu, kaip šviesėja mano gyvenimas. Taip, taip - šviesėja, ir nesvarbu, kad dienos tamsėja.

Viskas (beveik) nepaisant mokslų krypsta teigiama linkme. Susitvarkiau savo kampą, todėl jaučiu, kad ir vėl turiu jaukią vietą dirbti (”photos coming up”). Praeitą savaitę taip norėjau irkluot, bet, deja, nenuėjau. Jaučiausi arba pavargęs bei neišsimiegojęs, arba neužtekdavo laiko. Tačiau šiandien paskambino “treneriukas” iš VU ir pakvietė dalyvauti irklavimo varžybose. Esu priverstas bent pradėti treneruotis, o, tikiuosi, vėliau ir tęsti. Tai labai džiugina mano širdelę…

Tačiau yra vienas muilo gabaliukas, kuris virsta dideliu graliu. Ar pavyks mano žvaigždei jį ištirpdyt? Turbūt, kad ne…