Šiandien jaučiausi tarsi būčiau dalyvavęs novelėje. Ji tikrai įdomi, įtraukianti, jokiais būdais ne banali, bet virpinanti jautriausias stygas ir pasakojanti slapčiausias gyvenimo detales. Turbūt ne vieną yra užplūdusios svajonės, kurios nukelia į geresnio gyvenimo puslapius, esančius nežinia kažkur. Tada naiviai tikimės, kad tie puslapiai yra būtent toje gyvenimo knygoje, kurią mes dabar rašome. Tačiau šįkart buvo ne tai. Šįkart ne aš buvau knygos herojus. Man atiteko tik pašaliečio vadimuo. „Kūrinys“ nenuskraidino manęs į plačias svajones, kur aš vartausi kaip inkstas taukuose. Priešingai, jis suteikė tyresnių ir kur kas malonesnių įspūdžių. O, kaip aš norėčiau suvadinti svarbesnį vaidmenį, nei tik slaptas žiūrovas, tykojantis šaltais novelės žodžiais išmargintame skersgatvyje. Tačiau tai - ne mano valioje: ne aš šio pasakojimo kūrėjas. Tikiuosi, kad nusišypsos man laimė ir gausiu, bent akies krašteliu žvilgtelėti į jau užbaigtą ir, net neabejoju, nuostabų darbą.
SKD žurnalas » Aukštai iškelta nosinė pasakė,
[...] Žmogus yra taip sukurtas, kad daugelį įvykių jis priima ir vertina būtent per savo emocinį “kanalą”. Paseksiu daugumos psichologų pavyzdžiu - remsiuos vaikais. Pavyzdžiui, kūdikis arba labai mažas vaikas nežino, kad ugnis degina, o prakaitu pritvinkusios kojinės smirda. Visa tai tolimesniuose jo gyvenimo tarpsniuose jame įgis emocinį atspalvį ir jis šiuos dalykus jau matys kaip mes esame įpratę matyti. Bet visa tai yra primityviame lygyje. Vėlesniuose žmogaus raidos etapuose taip pat viskas vyksta tokiu pačiu principu, tiesiog visi įvykiai yra per daug sudėtingi ir mes jau kartais nebegalime jų taip lengvai identifikuoti. Pavyzdžiui, viename savo įraše rašiau, kad norėčiau ištrūkti iš šio pasaulio, išnykti kaip dūmas ir pažvelgti, kaip krumpliaračiai tada suksis be manęs (jie be abejo suksis). Visa tai buvo sukelta tiesiog labai nedidelės smulkmenos, o gal jų sekos, į kurias pažvelgus visais kitais atvejais apskritai nieko ypatingo nepastebėsi, jei apskritai ką nors pamatysi. Tačiau tuometinei mano emocinei būsenai to pilnai užteko ir viskas sprogo į orą tarsi vandenilis, pamatęs deguonį. O kai jaučiausi visiškai apatiškas aplinkai, bene tos pačios smulkmenos sukėlė visai kitus jausmus, aprašytus Novelė, rašyta be rašalo. [...]
RSS feed for comments on this post · TrackBack URI
