http://skd.skods.org/blog/2008/08/novele-rasyta-be-rasalo/ Tiesiog mintys... Wed, 07 Jan 2009 01:03:20 +0000 http://wordpress.org/?v=2.7 hourly 1 http://skd.skods.org/blog/2008/08/novele-rasyta-be-rasalo/comment-page-1/#comment-5317 SKD žurnalas » Aukštai iškelta nosinė Mon, 17 Nov 2008 20:57:57 +0000 http://skd.skods.org/blog/?p=134#comment-5317 [...] Žmogus yra taip sukurtas, kad daugelį įvykių jis priima ir vertina būtent per savo emocinį “kanalą”. Paseksiu daugumos psichologų pavyzdžiu - remsiuos vaikais. Pavyzdžiui, kūdikis arba labai mažas vaikas nežino, kad ugnis degina, o prakaitu pritvinkusios kojinės smirda. Visa tai tolimesniuose jo gyvenimo tarpsniuose jame įgis emocinį atspalvį ir jis šiuos dalykus jau matys kaip mes esame įpratę matyti. Bet visa tai yra primityviame lygyje. Vėlesniuose žmogaus raidos etapuose taip pat viskas vyksta tokiu pačiu principu, tiesiog visi įvykiai yra per daug sudėtingi ir mes jau kartais nebegalime jų taip lengvai identifikuoti. Pavyzdžiui, viename savo įraše rašiau, kad norėčiau ištrūkti iš šio pasaulio, išnykti kaip dūmas ir pažvelgti, kaip krumpliaračiai tada suksis be manęs (jie be abejo suksis). Visa tai buvo sukelta tiesiog labai nedidelės smulkmenos, o gal jų sekos, į kurias pažvelgus visais kitais atvejais apskritai nieko ypatingo nepastebėsi, jei apskritai ką nors pamatysi. Tačiau tuometinei mano emocinei būsenai to pilnai užteko ir viskas sprogo į orą tarsi vandenilis, pamatęs deguonį. O kai jaučiausi visiškai apatiškas aplinkai, bene tos pačios smulkmenos sukėlė visai kitus jausmus, aprašytus Novelė, rašyta be rašalo. [...] [...] Žmogus yra taip sukurtas, kad daugelį įvykių jis priima ir vertina būtent per savo emocinį “kanalą”. Paseksiu daugumos psichologų pavyzdžiu - remsiuos vaikais. Pavyzdžiui, kūdikis arba labai mažas vaikas nežino, kad ugnis degina, o prakaitu pritvinkusios kojinės smirda. Visa tai tolimesniuose jo gyvenimo tarpsniuose jame įgis emocinį atspalvį ir jis šiuos dalykus jau matys kaip mes esame įpratę matyti. Bet visa tai yra primityviame lygyje. Vėlesniuose žmogaus raidos etapuose taip pat viskas vyksta tokiu pačiu principu, tiesiog visi įvykiai yra per daug sudėtingi ir mes jau kartais nebegalime jų taip lengvai identifikuoti. Pavyzdžiui, viename savo įraše rašiau, kad norėčiau ištrūkti iš šio pasaulio, išnykti kaip dūmas ir pažvelgti, kaip krumpliaračiai tada suksis be manęs (jie be abejo suksis). Visa tai buvo sukelta tiesiog labai nedidelės smulkmenos, o gal jų sekos, į kurias pažvelgus visais kitais atvejais apskritai nieko ypatingo nepastebėsi, jei apskritai ką nors pamatysi. Tačiau tuometinei mano emocinei būsenai to pilnai užteko ir viskas sprogo į orą tarsi vandenilis, pamatęs deguonį. O kai jaučiausi visiškai apatiškas aplinkai, bene tos pačios smulkmenos sukėlė visai kitus jausmus, aprašytus Novelė, rašyta be rašalo. [...]

]]>