Odė… Šėtonui!
O, mieliausioji… Vos tik tave pamačiau, iškart supratau - tu man skirta. Dar bandžiau švelniai galmonėti kitas, bet tavo kūnas… Ir kas galėtų atsispirti tavo grožiui? Tavo įdegusi rankutė, išpuošta šešiom dar tada aprūdijusiom apyrankėm (žinoma, vėliau aš tau nupirkau naujas), švelni it naujagimio skruostas, o šeši sidabru žėrintys žiedai… Tik dar labiau išryškina tavo žavesį. Aš jau net nekalbu apie dangiškos spalvos rūbą, kuriuo tu visąlaik pasipuošus. Tu tikra dabita - niekaip negalėjau tau atsispirti. It magnetas traukei mane ir tarsi mintimis man šaukei: “Imk mane, aš tavo! Tu juk žinai, ko tavo širdis išties trokšta!” O, mano gitara, tu man skirta… (Pagrindinė mintis pavogta iš Giedriaus)
Nė velnio aš nežinau! Taip, man buvo gera su tavim, bet kas dabar? Aš jau pradėjau žiūrėt į visokias “S”, atseit geresnės, grakštesnės, mielesnės - prestižinės! Jau pradėjau netgi jų siekti. O senąją? It skudurą pasiruošęs tėkšti žemėn, vos tik atsiras galimybė turėtį išsvajotąją “S”!
Kaip man žinot, ar tai jau meilė? (Pakeista RO dainos eilutė) Aš visąlaik tapatinu meile su muzika ir netgi grojimu. Meilė - tai menas, nuolat reikalaujantis kantrybės ir atsidavimo. Juk tai tas pats kaip ir grojimas: kenti (kam tai kančia, o kam - ne) tų pačių pratimų nedarnų zvimbėjimą, kartoji ir kartoji, išgyveni viską - nusvilymą, ryžtą, bejėgiškumą, bet galiausiai, vieną bjaurią dieną (taip dažniausiai būna), tu išgirsti… Gražiausią melodiją - viskas suskamba puikiai it lakštingalos balsas, bežadinantis tave iš gilaus, mėtų kvapo pritvinkusio miego! Ir tada tik kartoji ir kartoji - mėgaujies, kaip tavo mylimoji tau atsilygina ir užpildo tavo sielos gelmes iki begalybės (lim(n->+begalybė) n^n). Tada tu nieko nebenori, tik džiaugiesi akimirka, o mintis, ta šlykštynė, tau tiesą į akis (o gal tiksliau į ausį) išrėkia: “Verta buvo!”
Ir kas gali man garantuoti, kad turėdamas mylimą merginą, aš jos neiškeisiu į “S”? Kas gali mane užtikrinti, kad aš puoselėsiu meną lygiai taip pat, kaip gročiau gitara?
O, mano meile, kur tu pradingai..?
Šitas įrašas galėjo nepasirodyt iš baimės dėl tokių komentarų kaip: “man nepatinka tavo stilius”. Taip, jis nėra tobulas, bet juk reikia tobulėti. Tad drąsiai reiškit savo kritiką - juk sveika!
Atėjo pavasaris. Artėja vasara. Šviesiausias dangaus šviesulys vis intensyviau bando pasirodyti. Žvilgsnis į gatvę. Merginos vis daugiau niūrių, žiemai skirtų drabužių slepia giliausiam spintos kamputyje. Akiniai. Turbūt madas diktuoja dabar kažkoks narcistiškas “infantilas”, kupinas nostalgijos prisiminimams. Ar tik man vienam jie primena prieš keletą metų pleže pilvus išvertusias senutes? Mergyt, neslėpk savo akių nuo manęs. Nusišypsok! Leisk pajusti kaip tavo kerintis žvilgsnis perskrodžia manąją krūtinę ir užvaldo … Aš ir dar kartelį noriu pasijusti berniuku kaip daržely…!
![](http://skd.skods.org/blog/wp-content/uploads/2008/05/4.jpg "\\"Lėksit pragaran\\", kaimiečiai!")
