Na, štai. Pagaliau ir aš pasidalinsiu savo mintimis apie šią Roko Operą, kuri vyko vakar Lenkų kultūros namuose. Tai gal apie viską ir nuo pradžių?..
Priešistorė
Buvo gražios dienos, kai eidavome su Marija ir Giedriumi MIF’o koridoriais ir juokais, o gal ir nevisai, kalbėdavome apie artėjančią atranką į Roko Operą. Po pasirodymo per MIF Nulines draugai mane drąsino eiti į atranką. Na, aš žiūrėjau gana atsainiai. Nemėgstu aš tų atrankų, nes baisiai jaudinuos pasirodydamas per jas. Taip pat išreiškiau tokią mintį, kad jei kas nors mane užregistruos, tai tada nueisiu (aš visada pasikliauju savo žvaigžde, kuri pastaraisiais mėnesiais buvo pritemusi). Kad ir kaip ten bebūtų mes nusprendėm, kad eisim visi trys ir vienas kitą palaikysim (Marija turėjo atskleisti vokalinius sugebėjimus, aš taip pat, o Giedrius - gitarinius).
Atėjo toji nelemtingoji diena. Marija ir Giedrius griežtai atsisakė dalyvauti teigdami, kad jų sugebėjimai yra “per žemo lygio” (ar kažkaip panašiai, bet kuriuo atveju, manau, kad jie parpasčiausiai linkę pernelyg nuvertinti savuosius sugebėjimus). Aš taip pat baisiai dvejojau tądien. Buvau netgi nusprendęs neiti, bet… Šaras (Šarūnas) rėžė (gal tiksliau surašė per Skype) svarius argumentus ir aš, “pridėjęs į kelnes”, sėdau į automobilį, kuris dar tuo metu sugebėjo važiuoti, ir nulėkiau į MIF’ą. Buvau nesiregistravęs, todėl sąžiningai išklausiau kitų dalyvių, o vėliau, su pilnom baimės akim, nusprendžiau visgi pasirodyti.
Atranka
Išėjau į priekį ir padainavau “White Christmas” dainą, kuri yra labai graži ir melodinga, neišsiplėčia iš mano išdainuojamo intervalo ribų, taip pat tuo metu “buvo labai į temą” (tuo metu artėjo Kalėdos). Manęs paprašė padainuoti dar kažką. Na, kadangi aš skundžiuos savo atminties gebėjimais, tai pasivogiau iš kažko laptop’ą, susiradau žodžius ir dar sudainavau kažką iš The Beatles. Tada audiotrijoje esantys žmonės paprašė pagroti fortepijonu. Pagrojau, nors nelabai kas ten man gavosi (hello, grojau rimtai tuo daiktu prieš em… daug metų). Tada regis Miglė dar pareikalavo manęs, kad ir gitara pagročiau. Na, pasivogiau Artūro akustinę, pabarškinau šį bei tą. Šiaip esu labiau elektrinės gitaros gitaristas, bet neišmanymas kaip grot, nepramankštinti pirštai ir įtampa neleido man ten kažin ką pagrot. Iš auditorijos sulaukiau ovacijų (kas labai nudžiugino, nors sau tikrai nepločiau už tokį pasirodymą), o Zaicas tuo metu pasakė: “Ačiū, viskas. Daugiau mums iš tavęs nieko nereikia. Mes pranešime apie atrankos rezultatus vėliau” (ar kažką panašiai). 
Taip visi reikalai užtilo kuriam laikui, kol galų gale paskelbė antrą atranką. Į ten įkalbėjau nueiti ir Giedrių. Realiai ten atrankos nebuvo - nesusirinko žmonės. O šokėjus, regis, priėmė ir be atrankos. Tačiau Zaicas surinko vokalistus ir pranešė man ir Justei, kad mes tikrai dalyvausim. Tai, be abejo, paglostė manąjį ego. Vėliau vėl reikalai visi užtilo.
Repeticijos
Galų gale atėjo lauktasis e-laiškas. Nuo Roberto. Buvo praneštas režisūrinių repeticijų tvarkaraštis (muzikantai jau tuo metu buvo pradėję repeticijas). Pirmosios repeticijos buvo atidėtos dėl tam tikrų priežasčių, bet po savaitės Gamtos mokslų fakultete pradėjome. Pirmieji žingsniai buvo kuklūs ir nedrąsūs. Tuo metu dar nežinojau scenarijaus (tik idėjinį buvau perskaitęs). Repeticijos išties buvo labai linksmos: daug juoko ir gerų emocijų. Pasipraktikavau (taip - dorai) “moonwalking”, kurio, deja, nelabai pavyko pademonstruoti per vaidinimą. Kad ir kaip ten bebūtų, lydimi Roberto ir Skirmantės paliepimų ir patarimų judėjome į priekį.
Labiausiai patikusi repeticija buvo, kai vaidinome “Grafas siaučia” sceną. Tai buvo diena, kai pirmąkart pamačiau vampyrių (Justės ir Dorotos) šokį. Jos šoookooo maaaan… Aš negalėjau susikaupti… Ir kodėl GMF kultūros namų pagrindinėje salėje nėra veidrodžių??? Kaip man reikėjo žiūrėti tuo pat metu ir į kairę, ir į dešinę??? O! Aš toks egoistas!
Vėliau atėjo žinutės iš Zaico dėl muzikinių repeticijų Baltupiuose. Pirmosios repeticijos įspūdžiai buvo taip pat nepakartojami. Užeini į malonų rūsio kambarį, išklijuotą raudonu kilimu, ir pamatai daug šiltų veidų (Semas, Ilonas, Saldainius, Kiškutis ir Zbigas). O dar jie ir gražiai groti moka… Fantastika. 
Pirmojoje repeticijoje pradžioje dainavo Marija. Labai nedrąsiai, neintonavo ir dėl to labai išgyveno. Semas ją ramino teigdamas, kad tai tik repepticija, taip ir turi būti, palauk vėliau bus geriau. Vargšelė… Man pradžioje teko dainuoti “Vėjas man pasakė”. Lengvas ir gražus vokalinis kūrinukas. Įteikė mikrafoną - buvo kiek neįprasta girdėti savo balsą per tą garsiakalbį. Tai sau su pasimėgavimu gražiai į toną padainavau ir laimingas išėjau. Pradžioje repeticijose tai su ausų kištukais sėdėdavau, bet vėliau vis dažniau pamiršdavau juos įsikišti, tai apsipratau su garso lygiu. Po kelių repeticijų atėjo Velvet Revolver ir Sinatros eilė. O ten buvo prastai. Sinatra dainavo man per žemai, todėl teko oktava aukščiau dainuoti, kas reikalavo daug didesnių vokalinių sugebėjimų, kurių aš neturiu. Tada man depresija buvo apėmus (tiesą pasakius su Sinatra susidoroti man pavyko tik likus 4 dienom iki premjeros). Velvetai taip pat ne ką geriau, kai pirmą kartą pabandžiau parėkaut kaip jie, tai teko atsisveikint su balsu iki dienos galo (o Velvetus sudainuoti pavyko gerai tik prieš pat premjerą). Gili depresija…
Ha, iš muzikinių repeticijų aš gavau ne tik progos pasimaivyti prieš mikrafoną. Taip pat teko padaužyti būgnelius, kol Egidija (kiškutis) nesaugojo vietos prie jų. Taip pat teko paliesti Saldainiaus gitariuką (ne, ne JEM’ą, Saldainiaus principai neleidžia to padaryti, o aš jį visai suprantu…), pasisavinti keleta technikos elementų iš Ilono ir Saldainiaus grojimo. Dainius taip pat pamokė keletos technikos subtilybiu, pasidalino savąja patirtimi ir t.t.
Natalija
Šita persona verta kUr kAs daugiau nei keleto sakinių ir poros gerų žodžių… Kuo ji tiesiogiai prisidėjo prie RO? Ji buvo back-vokalistė. O šiaip šis žmogutis iš LMTA padėjo vokalistams tobulinti savo vokalinius sugebėjimus ir šlifuoti atliekamus kūrinius. Aš turėčiau jai būt dėkingas, kad visgi man pavyko kažkaip įdainuoti Sinatrą ir Velvet’us. Kai pirmąkart atėjau į vokalinę repeticiją @LMTA, tai jaučiausi tarsi man širdis norėtų iššokti iš krūtinės. Ir negalėčiau to jausmo pavadinti jauduliu, tai buvo labiau nostalgija. O mano dainavime šlifavome beveik viską: stygų raumenų tempimą, garso formavimą, dikciją…
Generalinė repeticija
Repetavom repetavom, kol galiausiai vieną rytą į GMF buvo suvežta nuomota aparatūra - generalinė repeticija. Realiai tai buvo didžiausia tragedija, giliausias smūgis mano depresinėm nuotaikom. O generalinės repeticijos įrašo klausymas buvo didžiausias katalizatorius pykinimo reakcijai. Tiesa, per generalinę repeticiją sirgau “MIDI virusu” - pykino, bet tai nepasiteisimas tam, kad nemokėjau režisūros bei dainų žodžių. Dainavimas atrodė lyg iš tualeto lyg esant vidurių užkietėjimui. Intonavimas žemiau pirmoko lygio (žinoma, aš čia vertinu tik savo dainavimą, kitų jis buvo stebėtinai daug geresnis už mano).
Kostiumai
Va čia tai buvo fantastika. Maniškis kostiumas man taaaip patiko!.. Mano mėgstamiausias juodos ir raudonos spalvos derinys, ko dar man norėti?!! Ir dar toks platus, taip plevesuoja! Pajutau personažo galią…
Premjera
Na, aš pernelyg neišsiplėsiu apie patį pasirodymą, patys buvot - patys matėt. Jei nematėt, manęs nekaltinkit. Bet užkulsiai tai buvo tikras bičių avilys. Vieni repetavo (pvz. doc. R. Kašuba per visą renginį buvo paskendęs mintyse), kiti dažė, rengėsi, dainavo, šukavo, šaukė, aiškino, nuobodžiavo, ir t.t. Gavau progos gerai pasimaivyti prieš veidrodį su savo numylėtu personažo kostiumu. Soundcheck’as praėjo kur kas sėkmingiau, nei per generalinę - monitoriuose girdėjau kur kas geresnį garsą. Tiesa, paliko labai neigiamą įspūdį likęs scenos plotas, skirtas vaidinimui, po to, kai išdėliojo aparatūrą. Jo tiesiog labai trūko! Bet Silvijos makiažas taip pat buvo stulbinantis, o kokia miela jos šypsena!
Prieš pat pasirodymą užvaldė labai didelis jaudulys. Tiesa, Vykintas pastebėjo ir anksčiau, kad mane jau buvo užvaldęs nerimas, bet tas jaudulys visai kas kita. Scenos baimė. Iš pradžių panikavau, kad ji man sutrukdys, bet blaivus protas ir žavios merginos aplinkui kažkaip visa tai teigiamai pakreipė. Pradėjau mėgautis tuo jauduliu. Juk nedažnai tai pajunti! Jau buvau pamiršęs, ką reiškia šitas jausmas. Taip geeera… Išėjęs ant scenos pamiršti viską aplinkui ir tetroškti pasirodyti kiek įmanoma geriau. Užkulsiuose laukdamas kito savo išėjimo į sceną laksčiau iš kampo į kampą ir kartojaus žodžius, kad nepasikartotų generalinės repeticijos scenarijus: pamiršti žodžius, išsitrauki lapuką, pasiskaitai ir dainuoji toliau. Visa bėda, kad lapukų ant scenos neturėjau. Bet visi tie pojūčiai… Ne, tai tiesiog dieviška.
Išvados
Ką teko paaukoti? Labai daug laisvo laiko. Aptrūkinėjo mano santykiai su grupiokais, o kas baisiausia, ir su tėvais. Prabundi, kai mama jau išvažiavus, grįžti, kai ji jau miega. Visi savaitgaliai jau buvo iš anksto suplanuoti. Atsikėli, į repeticiją, po repeticijos namo - miegoti.
Materialiai vertinant, dirbome už vienerius marškinėlius ir du bokalus alaus. Daugiau nieko apčiuopiamo negavome. Bet tai ką gavome kitokia forma yra tiesiog neįvertinama. Tiek pažinčių, tiek emocijų. Dabar tapau žinomas vietiniame kaimelyje, MIF’e. Žmonės žino, ko iš manęs galima tikėtis, ko ne (taip, Vykintai, aš esu tinginys! :P)… Tapau vietine žvaigždute, sergančia žvaigždių liga (taip, Marija, taiklus pastebėjimas!). O tiek daug įdomių žmonių!..
Įdomus faktai
- Šio įrašo rašymas užtruko visą dieną.
- Per RO repeticijų laikotarpį Grafas prarado ~4kg (mažai kraujo?). Turbūt tai buvo taktšika - norėta, kad būtų piktesnis per “Grafas siaučia” sceną.
- Įrašo audio byla yra originali versija RO scenos “Grafas įsimyli monstrą”.
