Gal man tik taip pasirodė, bet turbūt šio įrašo skaitytojai nevisai teisingai suprato jį. Todėl nusprendžiau išdėstyti skaitymo tvarką. Pradžiai reikėtų perskaityti epigrafą (ačiū Viliui už terminą, o Giedriui, Jonui, Laurai už pastangas jį prisiminti). O tada reiktų skaityti po vieną pastraipą, bet ne nuo pradžios, o nuo galo. Galiausiai dar kartą perskaityti priešpaskutinę pastraipą, kurioje aiškinama apie įrašo atsiradimo priežastis.

Tekstą reikia priimti ne kaip faktus, o kaip įspūdį. Įrašas atspindi ne mano elgesį, o būseną. O dabar apie turinį…

Kartais aš norėčiau pakilti iš savo kūno ir pažiūrėti į kitokį gyvenimą - gyvenimą be manęs. Norėčiau pamatyt, koks jis būtų, jei aš apskritai nebūčiau gimęs (jei, tarkime, vietoje manęs būtų gimusi moteriškos lyties atstovė). Kaip pasikeistų gyvenimas žmonių, kuriuos aš myliu, žmonių, kuriems jaučiu simpatiją, ir pan. Tada palyginti tuos gyvenimus (tikrąjį ir menamą) susigūžti kokiame nors kamputyje ir verkti. Verkti visą amžinybę. Aš jau nebeprisimenu, kada paskutinį kartą iš širdies verkiau.

Kartais aš norėčiau atsiskirti nuo kitų, priversti kitus pamiršti mane ir stebėti… Stebėti, kaip jiems puikiai sekasi gyventi ir be manęs. Juk aš esu tik maža grandis viso to, kas verčia suktis šį pasaulį. Ir jei manęs nebūtų, gyvenimas nesustotų. Turėčiau galimybę viską pradėti iš naujo…

Bet daug paprasčiau yra susikurti tobulą pasaulį, už kurį (nepaisant to, kad yra labai netobulas) tobulesnio nerasi. “O juk pats gali kurti ir realybę… Kaip manai iš kur ji atsiranda, jei ne žmones ją sukuria?..” (kalba redaguota). Taip, realybę kuria žmonės, o virtualybę vienas žmogus. Jauti galią?

Ir dar… Pabandžiau prisiliesti prie savosios tobulybės ir jaučiu, kaip ji pradėjo vysti kaip nuskinta žibutė. Ir kodėl plaštakės taip neilgai gyvena? Kodėl jos neleidžia pasigrožėti jomis dar minutėlę? Kodėl mano groblėtos rankos negeba pasidžiaugti tobulybės formomis? Kodėl prilietus plaštakės sparnus, jie paprasčiausiai subyra?

Kodėl aš nemoku išlaikyti ir pakylėti grožio?