Kas galėtų pasakyt, kad aš protingas? Net jei kas ir išdrįstų man pamėginti tai įrodyti, galėčiau drąsiai atrėžti, kad erudicija - tai ne protingumas. Nors, ką aš čia kalbu, man dar iki erudicijos (oho!) 100 metų… Išmintis. Apie tai ir kalbėt neverta - nerasta!
Na, gerai. Gal nuo pradžių? Vaikštau vienas kaip katinas, su manimi visad palydovė - muzika. Ir? Sukasi minčių verpetas, ne, - visas viesulas. O aš jo centre, stebiu jį ir… Grožiuosi? Ne! Stiklinėmis akimis lyg ledinį šaltinio vandenį sugeriu vaizdą ir vis klausiu savęs: kodėl aš negaliu mąstyti kitaip? Kodėl gailiuosi to, ką padariau, bet nesistengiu rasti tikrųjų “nusikaltimo” priežasčių, kuriomis galėčiau atsikratyti? Užtenka meluoti: kodėl aš gailiuosi to, ko nepadariau?
Gal pažvelkime kritiškai? Vaikinas - aukštas, iš pažiūros pasitikintis savimi, gal net ir išvaizdus? Šaunu, pažvelkime giliau… Nerandame nieko. Kodėl? O ko reikia ieškoti stepėse? Varnų liekanų? Pirmyn, gal ir rasit keletą. Rankos visąlaik kišenėse, sakot įprotis? Ne, ten ieškau aš žodžio, kurį reiktų paleisti skristi. Ir ką aš galiu tau pasakyti? Labas? Gerai, labas. Kas dar? (Gal tegu tas vaikinas dar pastovi kamputyje…)
Neturiu aš daug draugų. Vieną, gal du, iš bėdos ir tris. Aš nekalbu apie “draugus”, aš kalbu apie tuos, kuriais aš išties pasitikiu. Neturiu aš kam išsipasakot - aš net sau negaliu būti iki galo atviras. O kartais to taip trūksta. Aš jau žemai puoliau. Bet ar man verta gailėtis? Ar verta žvalgytis atgal? Nemanau. Aš negaliu kilti, kol nenupulsiu labai žemai. Man reikia dabar pasiekti dugną, nuo kurio galėčiau atsispirti ir judėti tolyn. Prašau, nestabdykit manęs: arba pakylėkit ligi dangaus, arba paleiskit kristi žemėn. Pasisveikinkit iš mandagumo, bet… Aš Jums leisiu žinoti, ar noriu su Jumis kalbėtis. Man nebereikia emocijų, aš jų jau visą savo daržinę pripildžiau - nebetelpa. Palikit mane vieną, nestabdykit manęs, leiskit krist.
Man labai sunku įgyvedint savo planą. Vien dėl antrosios dalies. Aš negebu vaidinti neįsijausdamas į vaidmenį. Man nebereikia emocijų. Tegu dabartinės, viduje verpetu besisukančios, surūgsta, kad galėčiau jomis atsikratyti kaip sugižusio pieno. Palikit mane vieną, leiskit man kristi.
Šiandien buvau gerb. D. Mockaus paskaitoje. Na, galėčiau sukritikuoti paskaitos pasisekimą, turbūt taip ir padarysiu.
Pirmiausia D. Mockus atėjo nepasiruošęs. Jis buvo prašęs prieš konferenciją atsiųsti klausimus ir į juos atsakinėjo. Kitaip tariant jokios konkrečios krypties, temos ar plano. Vėliau prasidėjo interaktyvus bendravimas klausimo-ataskymo forma, bet visa tai nusirito iki maždaug tokio lygio:
- Labas, aš turiu savo verslą - močiūtei manikiūrą darau vieną kartą į pusmetį! Man patinka Jūsų pavyzdys, kelių metų Jūs vedėt?
Atleiskit, ponai, bet vėliau ir juoktis iš tokių klausimų nusibodo. Likę klausimai buvo orientuoti vienodoje tematikoje, todėl visi atsakymai sukosi apie tą patį dalyką ir į paskaitos galą apėmė žiovulys, o tarp manęs ir kolegos užvirė karštos diskusijos apie “custom-made amplifier”.
Pristatinėtojas kažkodėl labai mėgo pasivaikščioti po auditoriją (iš vieno krašto į kitą), pasėdėti ant stalo. Nežinau, gal jis stengėsi daryti paskaitą kiek įmanoma neoficialesne, tačiau jam nelabai pavyko ir nemanau, kad reikėjo stengtis tai padaryti. Pasisėdėjimai ant stalo… Nežinau, manau, kad oratoriui išvis nedera atlikti tokių veiksmų ir nesvarbu, kad auditorija buvo pilna studentų ir bukų blondinių (nesupraskit neteisingai - aš nieko blogo prieš šviesią plaukų spalvą neturiu, o tokių plaukų savininkės yra labai žavios). Jei vienoje galdiatorių arenoje susikautų Darius Mockus ir Chris Nichol, tai aš ištiesčiau nykštį žemyn D. Mockui.
Paskaita nepateisino mano lūkesčių. Tikėjausi, kad pristatinėtojas pasidalins savo patirtimi, kas pradžioje, beje, buvo bandoma padaryti, bet auditorija kalbą nukreipė (kaip jau minėjau) neaiškia kryptimi, kas priminė žurnalo “Panelė” straipsnius. Deja, pristatinėtojas nelabai stengėsi pakreipti paskaitą “tinkama” linkme. Na, bet tikiuosi, kad kiti žmonės, sėdėję aplink mane išėjo iš auditorijos patenkinti.
Gal man tik taip pasirodė, bet turbūt šio įrašo skaitytojai nevisai teisingai suprato jį. Todėl nusprendžiau išdėstyti skaitymo tvarką. Pradžiai reikėtų perskaityti epigrafą (ačiū Viliui už terminą, o Giedriui, Jonui, Laurai už pastangas jį prisiminti). O tada reiktų skaityti po vieną pastraipą, bet ne nuo pradžios, o nuo galo. Galiausiai dar kartą perskaityti priešpaskutinę pastraipą, kurioje aiškinama apie įrašo atsiradimo priežastis.
Tekstą reikia priimti ne kaip faktus, o kaip įspūdį. Įrašas atspindi ne mano elgesį, o būseną. O dabar apie turinį…
Kartais aš norėčiau pakilti iš savo kūno ir pažiūrėti į kitokį gyvenimą - gyvenimą be manęs. Norėčiau pamatyt, koks jis būtų, jei aš apskritai nebūčiau gimęs (jei, tarkime, vietoje manęs būtų gimusi moteriškos lyties atstovė). Kaip pasikeistų gyvenimas žmonių, kuriuos aš myliu, žmonių, kuriems jaučiu simpatiją, ir pan. Tada palyginti tuos gyvenimus (tikrąjį ir menamą) susigūžti kokiame nors kamputyje ir verkti. Verkti visą amžinybę. Aš jau nebeprisimenu, kada paskutinį kartą iš širdies verkiau.
Kartais aš norėčiau atsiskirti nuo kitų, priversti kitus pamiršti mane ir stebėti… Stebėti, kaip jiems puikiai sekasi gyventi ir be manęs. Juk aš esu tik maža grandis viso to, kas verčia suktis šį pasaulį. Ir jei manęs nebūtų, gyvenimas nesustotų. Turėčiau galimybę viską pradėti iš naujo…
Bet daug paprasčiau yra susikurti tobulą pasaulį, už kurį (nepaisant to, kad yra labai netobulas) tobulesnio nerasi. “O juk pats gali kurti ir realybę… Kaip manai iš kur ji atsiranda, jei ne žmones ją sukuria?..” (kalba redaguota). Taip, realybę kuria žmonės, o virtualybę vienas žmogus. Jauti galią?
Ir dar… Pabandžiau prisiliesti prie savosios tobulybės ir jaučiu, kaip ji pradėjo vysti kaip nuskinta žibutė. Ir kodėl plaštakės taip neilgai gyvena? Kodėl jos neleidžia pasigrožėti jomis dar minutėlę? Kodėl mano groblėtos rankos negeba pasidžiaugti tobulybės formomis? Kodėl prilietus plaštakės sparnus, jie paprasčiausiai subyra?
Šitą tekstą parašiau 12-oje klasėje. Nežinau kodėl, bet bloge jo neradau. Kadangi, mano nuomone, tekstas vertas dėmesio, jį įdėsiu dabar.
Gyvendamas žmogus patiria gausybę nesėkmių. Vieni žmonės reaguoja į tai impulsyviai, kiti pasyviai. Kodėl žmonės daro klaidas? Ar patirtos nesėkmės yra kelias į sėkmę? J. V. Gėtės „Fausto“ velnias Mefistofelis teigia, kad žmogus laiko save pasaulio viešpačiu ir todėl nuolat prisidaro bėdų („Pasaulio viešpats jaučiasi jisai, / O niekaip iš bėdų išbrist negali…“). Ir tai yra tiesa. Niekas nenori atsisakyti savo interesų – žmonės linkę jaustis viršesni už kitus. Todėl kyla konfliktai, ir tik tada, kada atsitinka kas nors blogai, susimąstome – kodėl elgėmės būtent taip. Deja, jau būna per vėlu ką nors taisyti. Bet ar verta?
Sėkmės reikia siekti. Deja, tai nėra taip jau paprasta, kaip gali pasirodyti. Kelias į sėkmę yra ilgas ir sudėtingas. Kiekvienas žingsnis reikalauja pastangų. Žengdamas šiuo keliu gali ir suklupti, tačiau reikia keltis ir žengti toliau. Svarbiausia – bandyti. Pasak Fiodoro Dostojevskio: „Žmogus gali klysti. Klaida nelaikoma apgaule… Teisingas reikalas nežus ir dėl kelių klaidų. Bent jau idėja, kuria viskas grindžiama, liks nepajudinama. Nepavyks vienas žingsnis - pavyks kitas.“ Ne visada bandymai būna sėkmingi, tačiau kiekviena klaida suteikia patirties, mes sužinome, kad ėjome ne tuo keliu, todėl pasirinkę kitą galime bandyti dar kartą. Ir niekada nereikia abejoti. „Netikėdamas savimi, genijum nebūsi“ (Onorė de Balzakas). Abejonės tik trukdys siekti sėkmės.
Būna atvejų, kai ties kiekvienu žingsniu suklumpame, pastoviai patiriame nesėkmes ir atrodo, kad pasaulis slysta iš po kojų. Dažniausiai taip būna, nes pritrūksta patirties, žinių. Visada prieš žengiant žingsnį reikia įvertinti savo galimybes. “Nesėkmė – ne nusikaltimas; nusikaltimas yra kelti sau tikslus, neatitinkančius galimybių” (Dž. R. Lovelis). Jų neįvertinus beveik visada nepasiseka. Tada pristingame motyvacijos bandyti vėl. O juk lengviausia save motyvuoti, kai turi konkretų ir aiškų bei nereikalaujantį per daug pastangų tikslą. Jei tikslas neturi šių savybių, vadinasi, jį reikia suskaidyti į mažesnes daleles.
Pasauliui “išslydus iš po kojų”, yra tik vienas patikimas vaistas - meilė. “Keli lašeliai iš meilės taurės atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą” (J. V. Gėtė). Kas gali būti stipriau už meilės jėgą? O jei meilės nėra? Ji visada yra, tiesiog mes jos kartais nepastebime. Kad ir kaip ten bebūtų, kaip teigė V. Hugo, „kiekvienas žmogus gali išgyventi pasaulio pabaigą. Tatai vadinama nusivylimu.“ Belieka nepasiduoti.
„Mokykitės ir skaitykite. Skaitykite vertingas knygas. Visa kita padarys gyvenimas“ (F. Dostojevskis). Žmonija nežino geresnės mokyklos nei gyvenimas. Stenkitės iš jo pasiimti viską, ką jis siūlo. Tada sėkmės skonį ragausite savaime.
Ech, kad ir aš būčiau toks protingas dėdė kaip Dostojevskis. Tekstas redaguotas – iškirpta daug lyrinių nukrypimų.
Šiandien apie 00:30, Žygimantui pralošus paskutinę šachmatų partiją Viliui (Viliau, turi blog’ą?), buvo pastebėtas keistas šviestuvo elgesys. Jis elgėsi tarsi jo lemputė norėtų perdegti: pradėjo nepagrįstai blykčioti. Galų gale, pakilus sujudimui Žygimanto namuose, jis ryžosi nuimti ausines nuo savo ausų ir išsiaiškinti - kame bėdos. Namiškiai jam tepasakė pora žodžių: “Kažkur gaisras!”. Nepraėjo nė keletas sekundžių, kaip Žygimantas išbėgo iš namo, pažvelgė pro savo kairįjį petį ir pamatė įspūdingą reginį - elektros transofrmatorinė, stovėjusi tik 15 m nuo namo, kuriame gyveno Žygimantas, buvo paskendusi liepsnų žaisme. Grįžo namo, atjungė elektros prietaisus, pačiupo fotoaparatą ir nepraėjus nė keliom sekundėm jau buvo nutaikęs objektyvą į pleškantį pastatą. Štai kokį vaizdą jis pamatė:
Gaisrininkams gerokai paplušėjus, galų gale buvo pasiektas toks rezultatas:
Nuotraukos, darytos ryte:
Paskutinėje nuotraukoje matome sudegusią transformatorinę, o už jos - Žygimanto namą.
