In search of the Holy Grail…
Kai pagalvoju apie savo vaikystę, užplūsta įvairios mintys. Nerūpestingos dienos, išbandymų laikotarpis. Vaikystė - pagrindas tolimesnei žmogaus raidai. Būdamas vaikas, dar negali įsisavinti ar suvokti, kiek įtakos tavo poelgiai turės tavo gyvenime. Nesąžininga, ar ne? Didelę įtaką turi tėvai. Man net graudu pasidaro kai prisimenu, kaip teko mamai stengtis, kad vystyčiausi tinkama linkme, kad tapčiau doru ir išskirtiniu žmogumi - tiek savo gebėjimais, tiek intelektu, tiek kitose srityse. Tačiau šiame pasaulyje egzistuoja paprasta balanso norma (Yin yang?)…
Šis pasakojimas ne apie mano vaikystę - tai ne nostalgiją keliantis įrašas. Mintis savo “blog’e” dažniausiai dėstau tik tuomet, kai išties noriu kažką išreikšti žodžiais. Taigi…
Esu girdėjęs iš pašalies žodžius, nukreiptus į mane, kaip: “atsakingas”, “ko tu dar nemoki”, “koks tu protingas”, “tau viskas sekasi”, “tobulas vyras”. Tobulas vyras… Tiesa, malonu girdėti komplimentus, nors turbūt nemoku aš jų deramai priimti. Kai sieki tobulybės, sužinai, kiek daug iki jos tau dar trūksta. Net juokas suima, kai girdi tokius epitetus kaip “tobulas”. Tiek, kiek pažįstu save, aš galėčiau drąsiai paneigti, kad tai nėra tiesa. Ir suklysti teigiant tai - tiesiog neįmanoma. Aš kalbu apie savo tamsiąją pusę, destruktyvųjį mąstymą, pykčio protrūkius. Dažniausiai stengiuosi visa tai užgožti savyje - nevisada pavyksta. Kai kas sako, kad neverta taip elgtis, bet aš nemoku pykti, kad galėčiau išsipasakot. Pažinti save - didis menas. Aš negaliu pasakyti, ko iš manęs galima tikėtis - aš savęs nepažįstu.
Kad gautum viena, turi atsisakyti kita. Brangiausia materiali vertybė - laikas. Vertybių gali būti ir svarbesnių už laiką. Dažniausiai aukoji laiką, kad pasiektum viena ar kita. Jei mąstai apie laiką kaip apie vienetą, tai lyg ir nieko neprarandi, bet jei galvoji, ką galima būtų gauti už tą patį laiką, pradedi gailėtis. Todėl ir įgyja laikas materialumo prasmę. Būtent dėl šitos priežasties aš klausiu savęs, kai mane pavadina tobulu, - “Ar tu nesupranti, kiek iš tiesų tu esi tobulesnis už mane?”. Nes eikvodamas laiką vieniem dalykam, aš praradau jo visai kitiem, kurie netgi galbūt yra svarbesni už anuos. Už tai dabar galiu mėgautis tokiais epitetais, kurie nesuteikia man jokio malonumo. Žmogus pradeda suvokti, kiek gali prarasti, tik tada, kai galų gale tai ir praranda.
Šito minčių dėstymo nebūtų, jei nebūtų P0i50n in my Br41n. Kas mane pažįsta, žino, ką tai reiškia.
Di (Do + Si) - the ninth dimension of music.
Aišku, kad komentarų niekas nepaliks. Jau įprasta situacija… 
