In search of the Holy Grail
13/92. Šita statistika turėtų kažką reiškti. 13 žmonių iš 92 mano kontaktų sąraše, perskaitė ir nusprendė, kad aš nesu idiotas ir išdrįso apie tai pranešti man. Ką tai iš tiesų reiškia? O tai reiškia, kad 13/92 mano esybės pasireiškė tuo metu, kai bendravau su tais žmonėm. Ta 13/92 esybės, matyt, yra protingo žmogaus atvaizdas. O likusi 79/92? Taip, visiškai teisingai! Idiotas.
Todėl, aš sugalvojau planą, kuriuo instinktyviai vadovaudavausi visomis panašiomis akimirkomis, bet dabar sugalvojau jį išreikšti žodžiais:
- Atsiskirti nuo kitų. Nutraukti bet kokius ryšius su aplinkiniais žmonėmis, palikti tik dalykinius ir tik tuos santykius, kuriuos nutraukus atsiranda grėsmė egzistencijai. Gyvūnai (paukščiai, šunys, ir t.t.) gali likti draugais, nes jie negali kalbėti.
- Lavinti vaidybą. Ji reikalinga tam, kad aplinkiniai nesugalvotų brautis į vidų. Jei jie reikalauja dėmesio, reikia atsakyti jiems tuo, ko jie laukia, bet niekada su jais nebūti mintimis.
- Lavinti vaizduotę. Tai yra pagrindinis įrankis šio plano vykdyme. Reikia gebėti valdyti šį įrankį, jei nenorima, kad viskas pavirstu košmaru.
- Kurti savo saugų pasaulį. Tai yra pagrindinis plano tikslas. Pasaulis, kuriame nesvarbu, kas esi, ko sieki ir ko trokšti. Jis gali būti tobulas (priklauso nuo vaizduotės galios). Jame galima rasti įvairaus skonio ir kvapo.
Štai, rezultatas - pasaulis, kuriame gali jaustis esąs ne idiotas. Kuo jis geresnis už tikrą pasaulį? Niekuo, jis netgi prastesnis. Tada, kuo jis skiriasi? Šiame pasaulyje viskas priklauso tau. Kuri jį taip, kaip nori. Realų pasaulį esi priverstas priimti tokį, koks jis yra. Tačiau realiame pasaulyje gaunami tikri pojūčiai ir jausmai, o susikurtame - tikroviškumas dingsta.
“Kad gautum viena, turi atsisakyti kita.” - taip rašiau praeitame įraše. Gyvendamas susikurtame pasaulyje gauni saugumo jausmą (kol į jį neįsibrauna kas nors kitas). Tačiau paaukoji daugiau dalykų, nei turbūt tu gali įsivaizduoti. Believe me, I know.
Kodėl apskritai gimė šitas įrašas? Turiu neigiamą sąvybę. Atrasdamas grožį ir tobulybę, bijau ją sugriauti. Todėl stebiu ją (grožį ir tobulybę) iš šono, bet nedrįstu paliesti. Tai suteikia nepilnavertiškumo jausmą, kas pasekoje perauga į idiotizmą, o jei tiksliau, šizofreniją - baimę, kad kas nors privers tave sugriauti tavo atradimą.
Galbūt aš noriu pasikeisti?
