Skubu jums pranešti vieną labai svarbią naujieną. Žaidimas, kurio pirminę versiją siūliau jums pažaisti, gavo Seumas McNally didįjį prizą ($20k) Independent Games Festivalyje (via).
Visi nominantai:
Jeigu jūs, kaip ir aš, neturite ką veikti nuobodžios paskaitos metu, siūlau išbandyt. 
In search of the Holy Grail
13/92. Šita statistika turėtų kažką reiškti. 13 žmonių iš 92 mano kontaktų sąraše, perskaitė ir nusprendė, kad aš nesu idiotas ir išdrįso apie tai pranešti man. Ką tai iš tiesų reiškia? O tai reiškia, kad 13/92 mano esybės pasireiškė tuo metu, kai bendravau su tais žmonėm. Ta 13/92 esybės, matyt, yra protingo žmogaus atvaizdas. O likusi 79/92? Taip, visiškai teisingai! Idiotas.
Todėl, aš sugalvojau planą, kuriuo instinktyviai vadovaudavausi visomis panašiomis akimirkomis, bet dabar sugalvojau jį išreikšti žodžiais:
Štai, rezultatas - pasaulis, kuriame gali jaustis esąs ne idiotas. Kuo jis geresnis už tikrą pasaulį? Niekuo, jis netgi prastesnis. Tada, kuo jis skiriasi? Šiame pasaulyje viskas priklauso tau. Kuri jį taip, kaip nori. Realų pasaulį esi priverstas priimti tokį, koks jis yra. Tačiau realiame pasaulyje gaunami tikri pojūčiai ir jausmai, o susikurtame - tikroviškumas dingsta.
“Kad gautum viena, turi atsisakyti kita.” - taip rašiau praeitame įraše. Gyvendamas susikurtame pasaulyje gauni saugumo jausmą (kol į jį neįsibrauna kas nors kitas). Tačiau paaukoji daugiau dalykų, nei turbūt tu gali įsivaizduoti. Believe me, I know.
Kodėl apskritai gimė šitas įrašas? Turiu neigiamą sąvybę. Atrasdamas grožį ir tobulybę, bijau ją sugriauti. Todėl stebiu ją (grožį ir tobulybę) iš šono, bet nedrįstu paliesti. Tai suteikia nepilnavertiškumo jausmą, kas pasekoje perauga į idiotizmą, o jei tiksliau, šizofreniją - baimę, kad kas nors privers tave sugriauti tavo atradimą.
Galbūt aš noriu pasikeisti?
In search of the Holy Grail…
Kai pagalvoju apie savo vaikystę, užplūsta įvairios mintys. Nerūpestingos dienos, išbandymų laikotarpis. Vaikystė - pagrindas tolimesnei žmogaus raidai. Būdamas vaikas, dar negali įsisavinti ar suvokti, kiek įtakos tavo poelgiai turės tavo gyvenime. Nesąžininga, ar ne? Didelę įtaką turi tėvai. Man net graudu pasidaro kai prisimenu, kaip teko mamai stengtis, kad vystyčiausi tinkama linkme, kad tapčiau doru ir išskirtiniu žmogumi - tiek savo gebėjimais, tiek intelektu, tiek kitose srityse. Tačiau šiame pasaulyje egzistuoja paprasta balanso norma (Yin yang?)…
Šis pasakojimas ne apie mano vaikystę - tai ne nostalgiją keliantis įrašas. Mintis savo “blog’e” dažniausiai dėstau tik tuomet, kai išties noriu kažką išreikšti žodžiais. Taigi…
Esu girdėjęs iš pašalies žodžius, nukreiptus į mane, kaip: “atsakingas”, “ko tu dar nemoki”, “koks tu protingas”, “tau viskas sekasi”, “tobulas vyras”. Tobulas vyras… Tiesa, malonu girdėti komplimentus, nors turbūt nemoku aš jų deramai priimti. Kai sieki tobulybės, sužinai, kiek daug iki jos tau dar trūksta. Net juokas suima, kai girdi tokius epitetus kaip “tobulas”. Tiek, kiek pažįstu save, aš galėčiau drąsiai paneigti, kad tai nėra tiesa. Ir suklysti teigiant tai - tiesiog neįmanoma. Aš kalbu apie savo tamsiąją pusę, destruktyvųjį mąstymą, pykčio protrūkius. Dažniausiai stengiuosi visa tai užgožti savyje - nevisada pavyksta. Kai kas sako, kad neverta taip elgtis, bet aš nemoku pykti, kad galėčiau išsipasakot. Pažinti save - didis menas. Aš negaliu pasakyti, ko iš manęs galima tikėtis - aš savęs nepažįstu.
Kad gautum viena, turi atsisakyti kita. Brangiausia materiali vertybė - laikas. Vertybių gali būti ir svarbesnių už laiką. Dažniausiai aukoji laiką, kad pasiektum viena ar kita. Jei mąstai apie laiką kaip apie vienetą, tai lyg ir nieko neprarandi, bet jei galvoji, ką galima būtų gauti už tą patį laiką, pradedi gailėtis. Todėl ir įgyja laikas materialumo prasmę. Būtent dėl šitos priežasties aš klausiu savęs, kai mane pavadina tobulu, - “Ar tu nesupranti, kiek iš tiesų tu esi tobulesnis už mane?”. Nes eikvodamas laiką vieniem dalykam, aš praradau jo visai kitiem, kurie netgi galbūt yra svarbesni už anuos. Už tai dabar galiu mėgautis tokiais epitetais, kurie nesuteikia man jokio malonumo. Žmogus pradeda suvokti, kiek gali prarasti, tik tada, kai galų gale tai ir praranda.
Šito minčių dėstymo nebūtų, jei nebūtų P0i50n in my Br41n. Kas mane pažįsta, žino, ką tai reiškia.
Di (Do + Si) - the ninth dimension of music.
Aišku, kad komentarų niekas nepaliks. Jau įprasta situacija… 
Žygimantas Bruzgys
