Vos išlaikau ašarą akyje.
Retai aš atnaujinu savo WebLog’ą (blog’ą). Taip yra todėl, kad ne visada kyla noras išsakyti savo emocijas. Tyla kartais pasako daugiau nei žodžiai…
Bet ši nedėkinga diena man - visiškas emocijų išbalansavimas, savęs ieškojimas. Ir štai beklausant Alter Bridge - Broken Wings (Giedriui pridedu karmos taškų) man ir vėl suėmė noras parašyti čia blevyzgų. Bet pradėkim nuo pradžių…
Turbūt yra gyvenimo tarpsniai, kai reikia iš naujo atrasti save bei savo tikslus. Nuo pat VBE pabaigos aš nenuosekliai, bet pastoviai ritausi bedugnės link. Tarsi aš nebebūčiau aš. Ieškojau galimybės į kažką nusitverti, bet pasirodo, kad nelabai yra į ką (šiuo atveju palikim mano artimuosius ramybėje). Jaučiaus lyg kažkas man injektavo kažkokio charakterio ir sukėlė vidinį priešinimąsi, kovojimą su kažkuo nauju, nors iš pradžiu buvo gal ir visai smagu. Žodžiu, kova matyt baigėsi ir man beliko… nieko. Tame ir yra bėda, nebeliko ką veikti. Kova baigėsi. Kova - ritimasis žemyn, o jos pabaiga - bedugnė. Štai aš dabar mojuoju jums ranka iš ten ir siūlau palikti mane ramybėje ir eiti savais keliais. Tai reikia man įveikti… vienam. Reikia atrasti save iš naujo. Reikia pasiržyti naujai kovai - kopimui aukštyn. Baisiausia, kad tai netaptų pastoviais kasmetiniais ciklais, nes ir praeitais metais buvo lyg ir kažkas panašaus.
Kaip tai atrodo žvelgiant į mane iš išorės? Ha, beveik nepastebima. Tik gerai mane pažįstąs asmuo gali pastebėt pakitimų. O labai gerai pažįstąs asmuo turbūt priimtų tai kaip elementarų faktą - nieko naujo. Charakterio bruožų pakitimai: atsakomybės sumažėjimas, sumažėjusios atminties galimybės, kūrybingumo stoka, žodžio pametimas kišenėse ir pan.
Taigi, rymau ir liūdžiu. Glavoje jau pradėjo suktis įdomūs projektėliai, kurie turėtų gal nudžiuginti keletą žmonių. (Aš esu emocijų veidrodis - jei aš sugebu priversti kitą žmogų džiaugtis, tai ir mane lyg mažą vaiką užvaldo džiaugsmas). Bėda yra ta, ar man užteks ryžto pradėti juos ir ar užteks kantrybės juos užbaigti.
Kad ir kas ten bebūtų, ieškau būdų kaip pamiršti nors minutei visus rūpesčius, savijautą ir bėdas. Šiandien pasirinkau kitokį būdą - naršau bo virtualios erdvės platybes. Visagalis “Google SE” prisistato man pagelbėti. Ir štai netyčia spusteliu ant nuorodos http://lamega.puslapiai.lt/vilka/apiemane.htm ir jau keliauja pelės kursorius ant skirsnio uždarymo mygtuko, bet akys užkliūna už kažką primenančios mergaitės figūros. Taip, ji primena man kažkokį asmenį. Susidomėjau! “Tiesa yra bjauri. Mes turime meną tam, kad mūsų nepražudytų tiesa.” - nuostabu, kai 12 metų mergaitė pildo internete kažką panašaus į blogą. Ach, jei man būtų kas parodę kaip daryti kažką panašaus, kai man buvo 12 metų, gal nebūčiau aš tada beviltiškai pasmerkęs savo gyvenimo. Gal būčiau aš labiau susidomėjęs kūryba, fotografija ar panašiais žaviais dalykais. Gal dabar studijuočiau psichologiją…
Kodėl aš taip nepateniktas savo pasirinikimu? Pasakysiu jum štai ką: Software Engineering is a dependece, not a spaciality. It forces you to live with computer, not to use it. Juk daugiausia savo gyvenimo praleidžiame dirbdami. Tikiuosi, kad bent muzika man padės nepaskęsti…
Ką gi, naršau toliau: psichologija, parapsichologija1 -> parapsichologija2, etc…
Nagi, parašykit man kokią nuorodą, ką būtų verta paskaityti…
Štai minutė pasislėpė už užuolaidų, kurios dengia mano tivrtovės langelius. Jau šiek tiek ramiau, visišką užsimiršimą padės pasiekti gitara, jos link ir keliauja mano rankos…
Gal ir parašysiu naujienas šia tema, bet turbūt kad… ne.
