Saulės auksiniai siūlai nupiešia gyvenimo kelią... Tviskanti gitara mano glėbyje ir ledine šiluma alsuojančioj erdvėj šoka natos – jos deivės, skamba mano sielos žodžiai – ji mūza.

Esu... Žemiško kūno ir dangiškos sielos, vaikystės pasakos ir ateities svajų paukštis.... Kupino arfos skambesio pasaulio kūrėjas. Mano šypsnys beribiui lyg pažinimo troškimas vandenynui, mano akių žvilgsnis lyg amžino vaiko – mergaitėms ir mintys pasiklydusiai ieškančios grožio. Tiesog mintys apie išriedėjusias stiklines ašaras, širdies džiaugsmingą klyksmą ir apie plunksnos išraižytą, gamtos nulemtą likimą...

Užliejusi šiltos arbatos banga nuramina, lietaus lašų simfonija išnyksta gitaros stygų virpesy ir kamputy užmirštą fortepijoną apgaubia nerimstantis nakties šešėlis. Šalia pajuntu alsuojančią gyvybę – tai fėja, dovanojanti man vanile kvepiančius sapnus. Tik man vienam!

Sigut...